BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Rudenio pasaka

2014-02-04 parašė tomatochan

Sakoma, kad toli toli, paslaptingoj šaly yra toks kalnas, kur rudeniui įsibėgėjus, pavasarinės gėlės žydi. Ir glaudžiasi mat ten ant kalno raudonų klevų galybė ir kur ne kur nusvirę, boloujantys slyvų žiedai.
Vieną tykų rytą, saulei vos pakibus virš horizonto, išsiruošiau aš, draugų būrelio pakviesta, į paslaptingą kelionę tojo kalno ieškoti. Kojoms šlepsint per balas link vietos, kur kelionė turėjo prasidėti, smelkės šaltukas rudeninis į kaulus ir baimė paklysti svetimos šalies platybėse. Gatvės vienodos, žmonių tokioj ankstybėj nematyti, susisiekti su draugais keliauninkais nėra kaip ir jau rodės viskas šuniui ant uodegos nueis. Tik per laimingą atsitiktinumą, o galbūt kažkas iš aukščiau bus padėjęs, rūko apsuptoj gatvelėj pažįstamas veidas pasirodė ir plačia šypsena pasitikęs padėjo man kelią atrasti. Taip ir prasidėjo ilga kelionė per nepažistamas vietas, per kalnus ir lygumas. Draugai keliauninkai, linksmai nusiteikę, traukė dainas ir smagiai čiauškėjo, nors galvoj mano vėjai ūžavo po bemiegės nakties, tas malonus krizenimas ir jau pabudusi saulutė įkvepė linksmumo ir mano mieguistai sielai.
Ilgai mes taip riedėjom, kelias rodės niekad nesibaigs, bet štai iškilo horizonte kalnas - didingas ir drąsus - dar niekad tokio akyse regėjus nebuvau. Kalvom kalvelėm, miškais ir krumynais apaugus kalnų virtinė driekės ne vieną kilometrą mus lėtai kylant viršūnės link. Ne tik man, bet ir automobiliui mūsų, kvapą užimė šita galybė, ir ėmė jis visas šnopuoti, čiaudėt, be maž nebepajėgs galvojom, bet štai sukaupęs visą jėgą, kliuksėdamas, murmėdamas ir visaip kitaip nepasitenkinimą reikšdamas, automobiliukas mūsų galiausiai į viršūnę užpuškavo.
O ten, ant to kalno, kurį visi Sakurayama vadino, pasitiko mus jauki mažų namų gatvelė su prekystaliais ir įraudusiais vietinių veidais. Jau ten, dar miškui nė neprasidėjus, mirgėjo tie pažadėti slyvų žiedai, balti ir rausvi vietomis, nusvirę nuo belapių šakų, kurios ir bežiedės šiuo metų laiku turėjo būti. Vienas kitas raudonlapis klevas stiebėsi už kuklių trobelių, lyg primindamas, kad ruduo dar, o ne pavasaris. Ilgai netrukus, maža mūsų keliauninkų grupelė, pajudėjo gilyn į kalną, gražumo ieškoti.
Štai pirma pasitiko mus, visai ne laukinis grožis, o sakytum parkas, kruopščiai prižūrėtas ir puoselėtas per amžius. Čia ir upeliai sruveno, virš akmeningo dugno, nukritusius lapus nešdami, ir fontanai į dangų lašelius svaidė, blizgėdami puošniai saulės skaisčios nušviesti. Vidury parko driekėsi vandens telkinukas, kur knibždėte knibždėjo draugiškų žuvelių. Rankom suploji - priplaukia jos, burnas pravėrę, skanėsto laukdamos ir steibelijasi į tave ne va smalsiai, bet vargu ar suprasdamos ką. Maži tilteliai nutiesti per upelius ir kriokliukus jaukiai čiurlenančius - lyg šimtus metų atgal būtumėm sugrįžę ir rodės, štai tuoj užu kampo, nešina skėtuku nuo saulės išlys dama, ilgu rudenio spalvom išmargintu kimono ir nulenks galvą pasisveikindama, nusuks akis vėl į kalnuotą peizažą, kvapą gniaužiantį, net drėkinantį akių kampučius.
Bet ne istorinės damos mus pasitiko, o šunelių kiauksėjimas, kurių ten buvo apstu. Vienas per kitą amsėdami sukiojosi tie maži šuneliai, lyg norėdami išsilaisvinti iš megztinių ar net suknelių, kuriuos jų šeimininkai taip nepadariai savo augintiniams primetė. Besivaikštant šiam šurmuly ir tyloj, raudoni, geltoni medžių labai tviskėte tviskėjo, šaukdami rudenio vardą, bet nors ir mažyti, slyvų balsas taip pat tyliai aidėjo džiugindamas akį ir sielą. Bet štai saulė ėmė slinkti link horizonto, užleisdama vietą mėnuliui, tad suskubom ir mes, smalsūs bet išvargę keliauninkai, namų link judėti. Dosniai sutikti, dosniai buvom ir palydėti, tiek dėmėsio, tiek dovanų negailėjo nei vienas čionykštis gyventojas. Gardžiai privalgę, pilnom kišenėm dovanų ir plačiai išsišiepę sėdom į savo jau ,matyt, pailsėjusį automobiliuką ir norom nenorom pradėjom dardėti žemyn.
Ruduo ir pavasaris, saulė ir vanduo, tyla ir triukšmas, viskas nederėjo, pynėsi tarpusavy, kol galiausiai vieno nuo kito nebebuvo galima atskirti. Bet juk sakoma, kad yra toks kalnas, kur pavasariui su rudeniu susitikus, paslaptingą harmoniją galima atrasti, ir tykų džiaugsmą, sielą gražinantį su savim namo parsivežti.Sakurayama parkas

Rodyk draugams

Kalnai, dviračiai ir trumpi sijonai

2014-01-21 parašė tomatochan

Ko gero labai keistas pavadinimas kelionių užrašams, ar ne? Pradėkim nuo pradžių.

Be pernelyg didelių asmeniškumų, turbūt turiu paminėti, kad jau trejus metus studijuoju japonų kalbą ir štai gavau neįtikėtiną galimybę kalbos mokytis ne tik iš vadovėlių. Vienos ypatingos dėstytojos ir Tsukuba universiteto pagalba, jau keturis mėnesius mėgaujuosi Japoniškom keistenybėm ir visą gyvenimą atminty išliksiančiomis akimirkomis.

Iš Lietuvos išvykau rugsėjo mėnesio pabaigoje, kadangi rudens semestras čia prasideda spalio ne rugsėjo pirmąją kaip mums įprasta. Savaime suprantama, jog Lietuvoje rudeniui įpusėjant nėra labai karšta, taigi užsimečiau storiausius drabužius, kad gink Die nesušalčiau Helsinkyje laukdama antrojo kelionės etapo. Prieš iškeliaujant teiravausi pažįstamų gyvenančių Japonijoje, kaip gi ten su orais, taigi žinojau, kad nereikia baimintis šalčio ten, užteks megztuko. Tačiau, orų prognozė iš draugės lūpų matyt buvo pernelyg subjektyvi, nes tai, kas ten gyvenantiems yra “šilta gan, bet ne karšta” mano kūnui, nepratusiam prie pernelyg karštų dienų, buvo tolygu gerai įkaitintai pirčiai. Vos atvykus į Tokiją, buvau pasitikta pirmiausiai lietuviškam rudeniui nebūdingo karščio. Nors ir nusimečiau storus drabužius, likau tik su megztuku, karštis buvo kur buvęs, atrodė bemaž reikės džinsus kartu su oda nuplėšti. Taigi, pirmasis pasisveikinimas su atstove iš Tukuba universiteto nebuvo pats maloniausiais, nespėjau šluostyti prakaito nuo kaktos ir ne itin galėjau sukoncentruoti dėmesio ties iš tiesų svarbiais dalykais. Dėkui visiem šventiesiems, jog netrukom sutvarkyti reikalų ir jau už poros valandų dardėjau į būsimą gyvenimo ir mokslo vietą, jaukų ir dabar jau be galo širdžiai mielą studentų miestelį, Tsukubą.

Autobusui riedant tikslo link pirmą kartą gyvenime išvydau tai, kas dar ir dabar yra vienas mėgstamiausių mano reginių - kalnus. Tie pirmieji mano matyti - nebuvo nei patys įspūdingiausi, nei garsūs, bet vis viena tokio didingo ir kartu santūraus gamtos grožio dar niekur nesu mačiusi. Visai netrukus po atsikraustymo į Japoniją, gavau progą ir įkopti į tą, pirmąjį mano matytą kalną. Tiesa, ne pats lengviausias užsiėmimas, ypač tvokskiant tai lietuviškam rudeniui nebūdingai saulei, bet tiek akys tiek siela džiaugėsi kylant aukštyn ir aukštyn į žalią kalno tankmę. Trys valandos sudėtingo kopimo ir nuolatinio sveikinimosi su visais prašalaičiais (anot draugo japono, kopiant į kalną su visais būtinai reikia mandagiai sveikintis) ir kalno viršūnė buvo pasiekta. Tiesa, man, ne itin didžiulei aukščio gerbėjai, labiau patiko procesas nei rezultatas, tačiau vaizdas nuo kalno viršūnės visgi pribloškia, ir nors ir keliom sekundėm sunku įsivaizduoti kažką nuostabesnio. Tsukuba-san - pirmasis mano matytas ir įveiktas kalnas, apsuptas jaukių namelių, tankumynų, šventovių ir visa užpildančios ramybės.

Jau pirmąją mano didžiosios gyvenimo kelionės savaitę, dar paskaitoms neprasidėjus, turėjau progą paslampinėti po studentų miestelį, mat prieš kimbant į mokslus, daug darbų turėjo būti nuveikta. Taigi, kartu su geriausia pagalbininke, drauge iš to pačio universiteto, nuo ryto ligi vakaro pildėm dokumentus, lankėm seminarus ir orientacinius renginius. Ir štai užkliudė mano akį ratuotų studentų gausa. Studentų miestelis knibždėte knibžda ne kuo kitu, o dviračiais. Keista tai, jog bene visi tie dviračiai čia namuose būtų palaikyti senamadiškais, atgyvenusiais “nė bėgių nėra”. O štai šio universiteto studentai, turbūt kiekvienas jų, turi po tokį aparatą ir važinėja jais nuo vieno universiteto pastato iki kito. Jautiesi bene keistai, būdamas vienintelis dvikojis pakeliui į studentų ar atgal į bendrabutį. O ir pavojinga kartais tai gali būti, nes matyt stabdo nuo kalno riedėdami čia toli gražu ne visi, tik spėk trauktis iš kelio. Sykį tikrai jau maniau, kad tokie mano pasivaikščiojimai bloguoju pasibaigs, kai tik dalimi sekundės išvengiau susidūrimo su vienu tokiu “be stabdžių”. Bet turiu pripažinti, kad patogesnę transporto priemonę tikrai sunku būtų rasti, nesvarbu ar reikia tik iki paskaitų nuriedėti ar susitikti su draugais miesto centre - visi taškai be vargo pasiekiami dviračiu, ir sveika, ir nekainuoja nieko, tik truputį energijos. :)

Tačiau kaip bepažiūrėsi, vargu ar nors viena lietuvė būtų tokia drąsi, kad be jokių tabu užsėstų ant dviračio su itin trumpučiu sijonėliu. Na, gal ir išdrįstu viena kita, bet aplinkinių palaikymo, manau, tikrai nesulauktų. O čia, matyt, tai ne tik įprasta, bet ir labai “miela” (かわいい - kawaii - žodis apibūdinantis bene viską, kas gražu ar miela ir taip toliau). Bene kiekviena kelyje sutikta mergaitė/ mergina buvo su tokiu sijonėliu ir kaip kada aukštomis kojinėmis ir, dažniausiai, sklidinai uždengta viršutine kūno dalimi (na gerai, ir su ilgais sijonais mačiau daug merginų, bet visgi…). Būdama “santūria šiauriete” niekaip negalėjau šito suprasti iki kol buvau apšviesta. Pasirodo, jog tie maži sijonėliai visai ne sijonėliai o trumpi šortukai apsupti gabalo medžiagos. Gal ir nieko išeitis, ar ne? Ir “miela”, ir dviračiu sau drąsiai gali važiuoti. Bet visgi neišdrįsau aš pati tokių sijonėlių dėvėti, ką jau sijonėlių, nė suknelės iš spintos neišsitraukiau. Tai ir likau tokia balta varna, ne vien dėl šviesių plaukų ir ilgų kojų, bet dar ir dėl kasdien nešiojamų džinsų ir neįmantrių marškinėlių.

Na va, pasirodo, net ir patiems pirmiesiems įspūdžiams aprašyti reikia daug laiko, o šitiek visko matyta ir patirta…

”</p

Rodyk draugams