BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kalnai, dviračiai ir trumpi sijonai

Ko gero labai keistas pavadinimas kelionių užrašams, ar ne? Pradėkim nuo pradžių.

Be pernelyg didelių asmeniškumų, turbūt turiu paminėti, kad jau trejus metus studijuoju japonų kalbą ir štai gavau neįtikėtiną galimybę kalbos mokytis ne tik iš vadovėlių. Vienos ypatingos dėstytojos ir Tsukuba universiteto pagalba, jau keturis mėnesius mėgaujuosi Japoniškom keistenybėm ir visą gyvenimą atminty išliksiančiomis akimirkomis.

Iš Lietuvos išvykau rugsėjo mėnesio pabaigoje, kadangi rudens semestras čia prasideda spalio ne rugsėjo pirmąją kaip mums įprasta. Savaime suprantama, jog Lietuvoje rudeniui įpusėjant nėra labai karšta, taigi užsimečiau storiausius drabužius, kad gink Die nesušalčiau Helsinkyje laukdama antrojo kelionės etapo. Prieš iškeliaujant teiravausi pažįstamų gyvenančių Japonijoje, kaip gi ten su orais, taigi žinojau, kad nereikia baimintis šalčio ten, užteks megztuko. Tačiau, orų prognozė iš draugės lūpų matyt buvo pernelyg subjektyvi, nes tai, kas ten gyvenantiems yra “šilta gan, bet ne karšta” mano kūnui, nepratusiam prie pernelyg karštų dienų, buvo tolygu gerai įkaitintai pirčiai. Vos atvykus į Tokiją, buvau pasitikta pirmiausiai lietuviškam rudeniui nebūdingo karščio. Nors ir nusimečiau storus drabužius, likau tik su megztuku, karštis buvo kur buvęs, atrodė bemaž reikės džinsus kartu su oda nuplėšti. Taigi, pirmasis pasisveikinimas su atstove iš Tukuba universiteto nebuvo pats maloniausiais, nespėjau šluostyti prakaito nuo kaktos ir ne itin galėjau sukoncentruoti dėmesio ties iš tiesų svarbiais dalykais. Dėkui visiem šventiesiems, jog netrukom sutvarkyti reikalų ir jau už poros valandų dardėjau į būsimą gyvenimo ir mokslo vietą, jaukų ir dabar jau be galo širdžiai mielą studentų miestelį, Tsukubą.

Autobusui riedant tikslo link pirmą kartą gyvenime išvydau tai, kas dar ir dabar yra vienas mėgstamiausių mano reginių - kalnus. Tie pirmieji mano matyti - nebuvo nei patys įspūdingiausi, nei garsūs, bet vis viena tokio didingo ir kartu santūraus gamtos grožio dar niekur nesu mačiusi. Visai netrukus po atsikraustymo į Japoniją, gavau progą ir įkopti į tą, pirmąjį mano matytą kalną. Tiesa, ne pats lengviausias užsiėmimas, ypač tvokskiant tai lietuviškam rudeniui nebūdingai saulei, bet tiek akys tiek siela džiaugėsi kylant aukštyn ir aukštyn į žalią kalno tankmę. Trys valandos sudėtingo kopimo ir nuolatinio sveikinimosi su visais prašalaičiais (anot draugo japono, kopiant į kalną su visais būtinai reikia mandagiai sveikintis) ir kalno viršūnė buvo pasiekta. Tiesa, man, ne itin didžiulei aukščio gerbėjai, labiau patiko procesas nei rezultatas, tačiau vaizdas nuo kalno viršūnės visgi pribloškia, ir nors ir keliom sekundėm sunku įsivaizduoti kažką nuostabesnio. Tsukuba-san - pirmasis mano matytas ir įveiktas kalnas, apsuptas jaukių namelių, tankumynų, šventovių ir visa užpildančios ramybės.

Jau pirmąją mano didžiosios gyvenimo kelionės savaitę, dar paskaitoms neprasidėjus, turėjau progą paslampinėti po studentų miestelį, mat prieš kimbant į mokslus, daug darbų turėjo būti nuveikta. Taigi, kartu su geriausia pagalbininke, drauge iš to pačio universiteto, nuo ryto ligi vakaro pildėm dokumentus, lankėm seminarus ir orientacinius renginius. Ir štai užkliudė mano akį ratuotų studentų gausa. Studentų miestelis knibždėte knibžda ne kuo kitu, o dviračiais. Keista tai, jog bene visi tie dviračiai čia namuose būtų palaikyti senamadiškais, atgyvenusiais “nė bėgių nėra”. O štai šio universiteto studentai, turbūt kiekvienas jų, turi po tokį aparatą ir važinėja jais nuo vieno universiteto pastato iki kito. Jautiesi bene keistai, būdamas vienintelis dvikojis pakeliui į studentų ar atgal į bendrabutį. O ir pavojinga kartais tai gali būti, nes matyt stabdo nuo kalno riedėdami čia toli gražu ne visi, tik spėk trauktis iš kelio. Sykį tikrai jau maniau, kad tokie mano pasivaikščiojimai bloguoju pasibaigs, kai tik dalimi sekundės išvengiau susidūrimo su vienu tokiu “be stabdžių”. Bet turiu pripažinti, kad patogesnę transporto priemonę tikrai sunku būtų rasti, nesvarbu ar reikia tik iki paskaitų nuriedėti ar susitikti su draugais miesto centre - visi taškai be vargo pasiekiami dviračiu, ir sveika, ir nekainuoja nieko, tik truputį energijos. :)

Tačiau kaip bepažiūrėsi, vargu ar nors viena lietuvė būtų tokia drąsi, kad be jokių tabu užsėstų ant dviračio su itin trumpučiu sijonėliu. Na, gal ir išdrįstu viena kita, bet aplinkinių palaikymo, manau, tikrai nesulauktų. O čia, matyt, tai ne tik įprasta, bet ir labai “miela” (かわいい - kawaii - žodis apibūdinantis bene viską, kas gražu ar miela ir taip toliau). Bene kiekviena kelyje sutikta mergaitė/ mergina buvo su tokiu sijonėliu ir kaip kada aukštomis kojinėmis ir, dažniausiai, sklidinai uždengta viršutine kūno dalimi (na gerai, ir su ilgais sijonais mačiau daug merginų, bet visgi…). Būdama “santūria šiauriete” niekaip negalėjau šito suprasti iki kol buvau apšviesta. Pasirodo, jog tie maži sijonėliai visai ne sijonėliai o trumpi šortukai apsupti gabalo medžiagos. Gal ir nieko išeitis, ar ne? Ir “miela”, ir dviračiu sau drąsiai gali važiuoti. Bet visgi neišdrįsau aš pati tokių sijonėlių dėvėti, ką jau sijonėlių, nė suknelės iš spintos neišsitraukiau. Tai ir likau tokia balta varna, ne vien dėl šviesių plaukų ir ilgų kojų, bet dar ir dėl kasdien nešiojamų džinsų ir neįmantrių marškinėlių.

Na va, pasirodo, net ir patiems pirmiesiems įspūdžiams aprašyti reikia daug laiko, o šitiek visko matyta ir patirta…


<p style= Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą