BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Rudenio pasaka

Sakoma, kad toli toli, paslaptingoj šaly yra toks kalnas, kur rudeniui įsibėgėjus, pavasarinės gėlės žydi. Ir glaudžiasi mat ten ant kalno raudonų klevų galybė ir kur ne kur nusvirę, boloujantys slyvų žiedai.
Vieną tykų rytą, saulei vos pakibus virš horizonto, išsiruošiau aš, draugų būrelio pakviesta, į paslaptingą kelionę tojo kalno ieškoti. Kojoms šlepsint per balas link vietos, kur kelionė turėjo prasidėti, smelkės šaltukas rudeninis į kaulus ir baimė paklysti svetimos šalies platybėse. Gatvės vienodos, žmonių tokioj ankstybėj nematyti, susisiekti su draugais keliauninkais nėra kaip ir jau rodės viskas šuniui ant uodegos nueis. Tik per laimingą atsitiktinumą, o galbūt kažkas iš aukščiau bus padėjęs, rūko apsuptoj gatvelėj pažįstamas veidas pasirodė ir plačia šypsena pasitikęs padėjo man kelią atrasti. Taip ir prasidėjo ilga kelionė per nepažistamas vietas, per kalnus ir lygumas. Draugai keliauninkai, linksmai nusiteikę, traukė dainas ir smagiai čiauškėjo, nors galvoj mano vėjai ūžavo po bemiegės nakties, tas malonus krizenimas ir jau pabudusi saulutė įkvepė linksmumo ir mano mieguistai sielai.
Ilgai mes taip riedėjom, kelias rodės niekad nesibaigs, bet štai iškilo horizonte kalnas - didingas ir drąsus - dar niekad tokio akyse regėjus nebuvau. Kalvom kalvelėm, miškais ir krumynais apaugus kalnų virtinė driekės ne vieną kilometrą mus lėtai kylant viršūnės link. Ne tik man, bet ir automobiliui mūsų, kvapą užimė šita galybė, ir ėmė jis visas šnopuoti, čiaudėt, be maž nebepajėgs galvojom, bet štai sukaupęs visą jėgą, kliuksėdamas, murmėdamas ir visaip kitaip nepasitenkinimą reikšdamas, automobiliukas mūsų galiausiai į viršūnę užpuškavo.
O ten, ant to kalno, kurį visi Sakurayama vadino, pasitiko mus jauki mažų namų gatvelė su prekystaliais ir įraudusiais vietinių veidais. Jau ten, dar miškui nė neprasidėjus, mirgėjo tie pažadėti slyvų žiedai, balti ir rausvi vietomis, nusvirę nuo belapių šakų, kurios ir bežiedės šiuo metų laiku turėjo būti. Vienas kitas raudonlapis klevas stiebėsi už kuklių trobelių, lyg primindamas, kad ruduo dar, o ne pavasaris. Ilgai netrukus, maža mūsų keliauninkų grupelė, pajudėjo gilyn į kalną, gražumo ieškoti.
Štai pirma pasitiko mus, visai ne laukinis grožis, o sakytum parkas, kruopščiai prižūrėtas ir puoselėtas per amžius. Čia ir upeliai sruveno, virš akmeningo dugno, nukritusius lapus nešdami, ir fontanai į dangų lašelius svaidė, blizgėdami puošniai saulės skaisčios nušviesti. Vidury parko driekėsi vandens telkinukas, kur knibždėte knibždėjo draugiškų žuvelių. Rankom suploji - priplaukia jos, burnas pravėrę, skanėsto laukdamos ir steibelijasi į tave ne va smalsiai, bet vargu ar suprasdamos ką. Maži tilteliai nutiesti per upelius ir kriokliukus jaukiai čiurlenančius - lyg šimtus metų atgal būtumėm sugrįžę ir rodės, štai tuoj užu kampo, nešina skėtuku nuo saulės išlys dama, ilgu rudenio spalvom išmargintu kimono ir nulenks galvą pasisveikindama, nusuks akis vėl į kalnuotą peizažą, kvapą gniaužiantį, net drėkinantį akių kampučius.
Bet ne istorinės damos mus pasitiko, o šunelių kiauksėjimas, kurių ten buvo apstu. Vienas per kitą amsėdami sukiojosi tie maži šuneliai, lyg norėdami išsilaisvinti iš megztinių ar net suknelių, kuriuos jų šeimininkai taip nepadariai savo augintiniams primetė. Besivaikštant šiam šurmuly ir tyloj, raudoni, geltoni medžių labai tviskėte tviskėjo, šaukdami rudenio vardą, bet nors ir mažyti, slyvų balsas taip pat tyliai aidėjo džiugindamas akį ir sielą. Bet štai saulė ėmė slinkti link horizonto, užleisdama vietą mėnuliui, tad suskubom ir mes, smalsūs bet išvargę keliauninkai, namų link judėti. Dosniai sutikti, dosniai buvom ir palydėti, tiek dėmėsio, tiek dovanų negailėjo nei vienas čionykštis gyventojas. Gardžiai privalgę, pilnom kišenėm dovanų ir plačiai išsišiepę sėdom į savo jau ,matyt, pailsėjusį automobiliuką ir norom nenorom pradėjom dardėti žemyn.
Ruduo ir pavasaris, saulė ir vanduo, tyla ir triukšmas, viskas nederėjo, pynėsi tarpusavy, kol galiausiai vieno nuo kito nebebuvo galima atskirti. Bet juk sakoma, kad yra toks kalnas, kur pavasariui su rudeniu susitikus, paslaptingą harmoniją galima atrasti, ir tykų džiaugsmą, sielą gražinantį su savim namo parsivežti.Sakurayama parkas

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą